užgriūtakis

užgriūtãkis, -ė adj., smob. (2) NdŽ, užgriū́takis (1) Alk 1. NdŽ kieno užgriuvusios akys: Kurio akys iš riebumo užgriuvusios, tas užgriū́takis J. Eik, koks jau gražumas, kad ji tokia užgriū́takė! Grž. 2. Tv menk. kas daug miega, migšas: Piemuo, išginęs savo bandą, algo[ja]: „Ginelė, marelė, tinginėlė, miegpuvėlė, užgriūtakė̃lė, į savo draugelę“ JI12.